prisiminimas

Vis dar negaliu patikėti, kokius nuostabius žmones aš pažinau. Esu dėkinga gyvenimui už spyrį iš komforto zonos, nebūčiau turėjusi tiek drąsos, jei ne visos bėdos. Tačiau dabar, kai planuojame susitikimus Lietuvoje, esu dėkinga dvigubai.

People

Istorija tokia. Tai buvo penkios nepamirštamos savaitės ir begalybė gyvenimo pamokų. Besikeičiantys vaizdai, maistas, žmonės, kvapai ir gėrimai tekėjo lyg Luara. Ilgai galvojau, iš kurios pusės turėčiau tai aprašyti arba, kurią kelionės pusę prisiminti. Galiu rašyti, kokioje bohemoje teko gyventi, kiek gėrimų išgerti, kada eiti miegoti, o kada keltis. Tačiau, svarbu ne tai.
Svarbiausias dalykas, kurį sužinojau ir pagaliau išmokau - ŽMONĖS YRA DOVANOS, jie yra deimantai, jie gali įbrėžti širdį, tačiau jų spindesys užgožia tamsą.
Montse, Sarah, Marta, Jonathan, Bret, Antoine, Floris, Nicko, Mathieu, Agnese, Steve ir Bruce. Čia tik vardai, tačiau už jų visi geriausi dalykai, įspūdžiai ir jausmai. Per penkias savaites trys ispanės tapo mano gyvenimo dalimi ir nuspalvino jį juoku, o paskui ašaromis, aiškiai suvokiant, kaip greit mes nutolsime.
Per savaitę ir porą susitikimų Jonathan parodė, koks vingiuotas gali būti žmogaus gyvenimo kelias, kokį pikantišką muzikinį skonį galima turėti ir kaip svarbu gali būti pabėgti į Australiją.
Per porą susitikimų Bret visiškai pakeitė mano požiūrį į žmones. Jo dėka supratau, kokių gerų žmonių gali būti, koks džiaugsmas yra juos džiuginti, kas yra tikras vaišingumas bei atsipalaidavimas. Ir kaip greit galima išmokti žaisti biliardą.
Antoine ir Floris buvo lyg svetingumo mokykla. Dvi naktys ant jų sofos niekuo nesiskyrė nuo naktų namuose. Niekada nebūčiau sugalvojusi antrą valandą nakties eiti pasivaikščioti po Montmartrą, užkopti
ant Bazilikos kalno ir gąsdinti turistus. Tačiau vaizdai, kuriuos išvydau, mingantis Paryžius, niekad neišnyks iš atminties. Taip pat kaip ir neišnyks prisiminimas iš senos prancūziškos muzikos, lenkiškos degtinės, ispaniškų kortų žaidimų ir rusiškų gimtadienio dainelių vakaro, nejučia išsitęsusio iki ryto.
Mathieu - rūpestingiausias ir draugiškiausias žmogus pasaulyje, be jokios naudos sau ar aiškios priežasties, vedantis nuostabius turus po Montmartrą ir vaišinantis skaniausia kava, nesvarbu, kad tik ką grįžęs po savanoriavimo Afrikoje, dėmesingai besiklausantis istorijų apie Lietuvą.
Agnese parodė, kad kalbos barjeras - nėra barjeras juokui.
Steve ir Bruce tai įkūnyta meilė žmonėms, gyvūnams, maistui ir stilingam interjerui. Sukūrę rojų XIVa. pilyje, jie vis dar ant žemės, ir vis dar atsimena, kad geroji anglų mokytoja Niujorke buvo Gražina Kavoliūnas, o ji juk iš Lietuvos, todėl mylime visus Lietuvius.
Ir dar liko žmonės, kurių vardų nežinau ir nesužinosiu. Vyriškiai Paryžiaus metro; tempiantys laiptais mūsų sunkius lagaminus, nors jiems ir nepakeliui, angliškai nekalbantys vairuotojai, kurie su šypsena veža tranzuojančius, nukrypdami nuo savo maršruto; dviračių nuomotojas, kuriam  svarbu taisyklingai ištarti mano vardą.
Tai istorija, kaip aš pamilau žmones. Dabar galiu tvirtai pasakyti, kad visi tie išvardintieji, galėtų drąsiai būti sąraše žmonių, su kuriais aš kopčiau į kalnus. Tai gintarai mano rankoje, šildantys ją net po to, kai išbyra.

Įžanga2

Dabar jau žinau, kad kelionė nėra tinkamas laikas rašymui. Tačiau dabar, kai jau viskas baigėsi, aš tiksliai žinau, kas turi atgulti čia, kokias pamokas išmokau, o kas liko namų darbams. Palauk.

pamokos

Kaip keista, kad gyvenimas duoda tiek vertingų pamokų, o rankos niekaip negali jų užrašyti!
Šiuo metu esu lyg vaikas, tyliai stebintis aplinką ir nejučiomis ją praleidžiantis per prizmę savo galvoje. Laimingo gyvenimo istorijos - štai kas jaudina labiausiai. Ne kiekvienam pasiseka sutikti gyvenimo meilę, sukurti darnią šeimą, o viskam nusistovėjus mesti gyvenimą tėvynėje ir nusipirkti pilį Loire slėnyje, mąstant, jog tai būtų puiki vieta romantiškam gyvenimui dviese. Po poros metų, nusibodus ramiam atokaus užkampio gyvenimui įkurti joje viešbutį ir dabar sutraukti į jį ne tik poilsiautojus, bet ir žmones iš viso pasaulio: keliaujančius, ieškančius patirties, norinčius pradėti viską iš naujo arba tiesiog padedančius. Ir aš klausiu. Kame viso to paslaptis? Atsakymas nelauktas ir paprastas tik iš pažiūros.
Aš visą gyvenimą dariau tik tai kas man patinka.
Galima pagalvoti, jog turbūt žmogus, kuris visą gyvenimą ieškojo tik malonumų bei juos gavo, yra laimės kūdikis, kurio nebuvo ištikusi nei pinigų, nei meilės stoka. Bet iš tiesų, tas žmogus tiesiog dirbo su savimi taip sunkiai ir laikui bėgant tapo toks stiprus, kad galėtų pasipriešinti bet kam, kas stengiasi pakišti koją. Ir dar, žmogus suprato save taip gerai, jog pradėjo atskirti, kas iš tiesų yra vertinga ir malonu, o kas tiesiog yra žmogiškojo materialaus gyvenimo iliuzijos, vartojimo kultūra arba klaidingos visuomenės dogmos.
Tokias ir kitokias gyvenimo pamokas stengiuosi išmokti dabar, nesvarbu, kad atostogos.

O man neišeina aptarti savo kelionių, ha.

1.pavėluotai, trumpai

Kartais viskas keičiasi taip greit, kad nespėji pagauti nei visų vaizdų, nei kvapų.
Tu kyli ir leidiesi, užmingi ir pabundi.
________________________________________
Mūsų pilis, kurioje vaidenasi, haha, yra lyg kalbų katilas: ispanų, olandų, prancūzų, anglų. Kartais viskas taip susimaišo, jog net nebežinai, kuria kalba mąstai. Aišku viena, kalbų mokymosi niekad negana.
Keista, jog žmonių nuoširdumas priklauso nuo saulėtų dienų skaičiaus metuose toje vietoje, kur jie gyvena. Gyvename su trimis ispanėmis ir kartais apima neviltis, nes rodosi, kad tik mes (lietuviai) turime tokį sunkų charakterį, nuolat bambame ir trokštame visur nugalėti, sumenkindami kitus. Galbūt tai ir yra kelionių esmė - patirti tai, ko dar nesi patyręs santykyje su žmonėmis, atrasti geresnį save visur, ne tik darbo srityje.
Kai  nutolsti nuo namų, pamiršti visas jų problemas. Bet kai išgirsti apie jas vėl, jos atrodo dešimtį kartų baisesnės. Yra du galimi scenarijai: arba tu suskubsi jas spręsti, arba pulsi neviltin dėl viso to.
Štai ir dabar, negaliu džiaugtis, kol mylimieji liūdi.

Įžanga.

Vieną ilgą vasaros mėnesį praleisiu Coco Chanel gimtinėje, Prancūzijoje, apsupta pilių ir vynuogynų. Čia - dienoraštis, kurį pažadėjau rašyti, kad akimirkos ir patirtis manyje liktų kuo ilgiau.